HEIDEGERIŠKOJI ΟὐΣίΑ INTERPRETACIJA KAIP ATSAKAS Į BERGSONIŠKĄJĄ KLASIKINIO MĄSTYMO KRITIKĄ

Straipsnyje gretinamos heidegeriškoji ir bergsoniškoji esaties, arba laiko, sampratos. Tariama, jog šių giminingų nemechanistinių laiko sampratų skirtybė yra neatsiejama nuo skirtingo materijos ir dvasios bei daugio ir vienio santykio apmąstymo bei sykiu numano skirtingą santykį su graikiškąja esmės sąvoka. Siekiama parodyti, jog iš Heideggerio būties mąstymo perspektyvos bergsoniškoji vitalistinė esaties traktuotė pasirodo kaip būties užmaršties pavidalas. Atskleidžiant Heideggerio ir Bergsono laiko sampratų skirtumus, sudaromos prielaidos eksplikuoti heidegeriškąją Aristotelio οὐσία sampratos interpretaciją, kurią galima suvokti ir kaip atsaką Bergsono klasikinės filosofijos kritikai. Heideggerian Construal of οὐσία as a Response to Bergsonian Critique of Classical Thought Nerijus Stasiulis Summary The paper compares the Heideggerian and Bergsonian conceptions of isness, or time. The distinction between these affined non-mechanistic conceptions of time is assumed to be intrinsically linked to the different reflections on the relationship between matter and spirit as well as between the many and the one, and also to presuppose a different relationship to the Greek concept of essence. It seeks to demonstrate that, from the perspective of Heidegger’s thinking of Being, the Bergsonian vitalistic approach to isness reveals itself as a form of the forgetfulness of Being. Displaying the differences between Heidegger’s and Bergson’s conceptions of time allows to establish presumptions for explicating the Heideggerian construal of Aristotle’s conception of οὐσία, which can as well be called a response to Bergson‘s critique of classical philosophy.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.