Neoscholastinė filosofijos metodo koncepcija Lietuvoje

Straipsnyje analizuojamos neoscholastinės filosofijos metodo koncepcijos tarpukario Lietuvoje, nurodomos jų teorinės prielaidos, eklektiškumas ir prieštaravimai. Ortodoksinės katalikų filosofijos metodologinės aspiracijos atitiko tomizmo intelektualines nuostatas. Neortodoksinė katalikų filosofija buvo transformuota metalogikos (A. Jakštas), reliatyvistinės filosofijos (P. Dovydaitis) ir fenomenologijos (I. Tamošaitis) idėjų ir todėl neatitiko neotomistinių metodo koncepcijų, buvo artimesnė spiritualistinei filosofijos tradicijai. A. Jakštas siūlė filosofijos racionalius samprotavimus papildyti vadinamąja ekstazės logika pasitelkiant intuiciją. P. Dovydaičio požiūriu, filosofinis pažinimas (kaip ir mokslinis bei religinis) yra reliatyvus, pažinti gamtinį pasaulį galima tik transcendencijos akivaizdoje, filosofija turi derinti savo problemas su etika ir religija. I. Tamošaitis bandė išlikti tomizmo rėmuose deklaruodamas Aristotelio ir Tomo Akviniečio artimumą fenomenologijai. Jis filosofijos pažinimą bandė papildyti religine intuicija teigdamas, kad absoliuto pažinimas nėra išorinis įžvelgimas, bet dvasinis regėjimas. Toks metodo supratimas lėmė filosofijos subjektyvistinį pobūdį.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.