Gnoseologijos pagrindų problemos metodologinė specifika

Straipsnyje analizuojama gnoseologijos pagrindų problema ir jų metodologinė specifika naujųjų amžių (ypač R. Descarteso) filosofijoje. Gnoseologija – ypatinga tyrimo sritis, nes jos objekto – pažinimo proceso – aiškinimo sąlyga yra pats pažinimo procesas. Naujųjų amžių filosofijoje gnoseologinė problematika plėtojama atsižvelgiant į akivaizdžiai išryškėjusią pažinimo rezultatų taikomąją funkciją. Į pirmą vietą iškyla mokslo metodo, kaip universalaus minties kelio į tikrąjį žinojimą problema. Mokslo metodo tikrumas siejamas su jo universalumu. Iškilusi induktyvizmo-deduktyvizmo alternatyva siejasi su normatyvistine mokslo metodo, kartu ir pažinimo teorijos uždavinių samprata. R. Descarteso nuopelnu laikoma tai, kad jis pirmasis suformulavo klausimą, kaip ribotas žmogaus protas gali nekritiškai mąstyti būties realumą. Konstatavus, kad būties idėjos kriterijai negali būti vidiniai, o tik išoriniai mąstymo atžvilgiu, gnoseologijos pagrindams suteikiama konstituojančio (generuojančio) faktoriaus prasmė: gnoseologinių kriterijų reguliatyvinė funkcija susieja su jos genezės problema. R. Descartesas pradėjo filosofinę tradiciją, kuri reguliatyvinius filosofinio mąstymo kriterijus sieja su jų genezės prielaida.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.