Apie šiuolaikinio struktūralizmo vertinimą

Straipsnyje kritiškai vertinami struktūralizmo teorijos metodologiniai principai. Teigiama, kad struktūralizmas atsieja socialines struktūras nuo jų realaus egzistavimo sąlygų, paverčia jas autonominiais dariniais, dažnai traktuoja kaip nekintamas, statiškas; suabsoliutina lingvistinių struktūrų reikšmę ir vaidmenį; atmeta žmogaus aktyvią visuomeninę istorinę veiklą, kurioje ir kuriamos tos socialinės struktūros. Nurodomi ir struktūralizmo teigiami aspektai: jis remiasi realių, objektyviai egzistuojančių struktūrų (socialinių, kultūrinių, kalbinių ir kt.) analize, panaudoja konkrečią skirtingų pažinimo sričių medžiagą atmesdamas apriorinius, spekuliatyvinius išvedžiojimus. Ženklų sistemų tyrimas yra efektyvus tais atvejais, kai įmanoma iš sudėtingos žinių visumos išskirti vientisas ir konkrečias mokslo logines struktūras. Jas galima tirti kaip aukščiausią teorinio pažinimo rezultatą, todėl jų analizė turi didelę pažintinę reikšmę. Analizuojant sudėtingas aplinkos pasaulio daiktų, reiškinių ir procesų visumas, pats skirtingų struktūrų tyrimo faktas ir ontologiniu, ir gnoseologiniu atžvilgiu yra ne tik racionalus, bet ir būtinas.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.