Lietuvos istorijos koncepcijos senajame Vilniaus universitete

Straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kaip Lietuvos istorijos klausimai buvo sprendžiami Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1832 m., kaip praeities faktų rinkimas rutuliojosi į istorijos mokslą. Straipsnyje analizuojami Vilniaus universiteto profesorių Joachimo Lelevelio, Igno Onacevičiaus, Igno Danilavičiaus ir Juzefo Jaruševičiaus darbai, kuriuose nagrinėjama Lietuvos praeitis. Parodoma, kad jie siekė išsiaiškinti ir atmesti su istoriniais faktais persipynusias metraštininkų sukurtas legendas, taip pat kaip rinko, tyrė ir vertino istorinius šaltinius, surinko ir paskelbė daug archyvinės medžiagos. J. Lelevelis pabrėžė liaudies vaidmenį istorijoje, įvykių priežastingumą, Lietuvos-Lenkijos valstybės žlugimą aiškino bajorijos savanaudiškumu, iškėlė šaltinių istorinės kritikos klausimą. Šie mokslininkai nusipelnė tuo, kad patikslino praeities istorikų veikalus ir paskatino visuomenės domėjimąsi savosios šalies praeitimi. Šis domėjimasis buvo politinis dalykas, ideologiškai veikęs studentus ir visuomenę: vidurinių mokyklų mokytojai ėmėsi kraštotyros darbo, rinko statistines ir etnografines žinias.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.