Arklių kapai Semboje, Notangoje ir gretimose srityse Antikos ir Viduramžių simbolinės kultūros kontekste

Žemyninėje Europoje tradicija laidoti arklius (žirgus) turi gi­lias istorines šaknis, tačiau apie arklius, jų laidoseną Sembo­je, Notangoje ir gretimose srityse žinoma mažai. Amžininkai (Cezaris, Strabonas, Ibn Fadlanas, Petras Dusburgietis) liudi­jimų paliko nedaug. Dėl to pagrindinis informacijos šaltinis yra archeologinių tyrimų medžiaga. Tyrimų duomenys leidžia atkurti Baltijos regiono arklių kapų tipus, atsižvelgiant į etninę ir socialinę regiono istoriją. Arklių kapai, atsiradę II–IV m. e. amžiais, gali būti skirstomi į keturis pagrindinius tipus. I tipas. Viso arklio kapas. Šis tipas labiausiai paplitęs mi­nėtame regione. Kape būdavo laidojama vienas, rečiau du ir ypač retais atvejais trys arkliai. Arkliai daugiausia aptinka­mi po palaidotu žmogumi arba į vakarus nuo jo. Kamanų ir prievartinės mirties pėdsakų nebuvimas ant griaučių leidžia teigti, kad arkliai būdavo laidojami gyvi. Jie būdavo įsprau­džiami į siaurą duobę, su palenktomis po pilvu kojomis ir atsukta atgal arba į šoną galva, ji kartais būdavo dedama į specialią nišą. Amžininkai (Vulfstanas, Petras Dusburgietis) aprašo panašų paprotį prūsų ir lietuvių žemėse, kai nuvarytą arklį įvarydavo į ankštą duobę ir palaidodavo gyvą. Palaido­tų arklių amžius būna nuo 3,5 iki 10 ir daugiau metų, tačiau lytis paprastai viena, t. y. su mirusiuoju būdavo laidojami patinai – eržilai. Kartais prieš laidojant arkliui būdavo nulei­džiamas kraujas – tai liudija specialūs instrumentai, aptikti kai kuriuose arklių kapuose. II tipas. Galvos arba galvos ir priekinių galūnių laidojimas atsiranda šiek tiek vėliau, apie V m. e. amžių. Arklio kūno da­lys, kartais kartu su oda, rodo šių palaidojimų ritualinį pobūdį ir galimą arklio mėsos valgymą. Tiesa, amžininkų liudijimų apie laidoseną aptariamame regione nėra, tačiau Ibrahimas At-Tartušis ir kai kurie vikingų laikotarpio keliautojai mini panašią laidojimo tradiciją Danijoje ir Rusios pietuose. III tipas. Kūno dalies palaidojimai, dažnai apdegę, žino­mi daugiausia Lietuvos teritorijoje. Šiuo atveju auka būdavo sukapojama ir, tikriausiai, būdavo valgoma laidotuvių metu. Panaši laidojimo tradicija yra aprašyta Ibn Fadlano, dalyva­vusio žymaus ruso laidotuvėse žemutiniame Pavolgyje. IV tipas. Kapų be arklių kol kas aptikta tik Lietuvos te­ritorijoje. Arklį šiuo atveju simbolizuoja kamanos ir pjautu­vas. Tokie kapai šiame regione atsiranda kartu su krikščio­nybės įvedimu. Mes niekada tiksliai nesužinosime, kokią prasmę arklių kapams kiekvienu konkrečiu atveju teikė baltų genčių at­stovai. Tačiau, remiantis anksčiau pateiktais duomenimis, galima spėti, kad I tipas yra palaidojimas aukos, kai arklys turėjo lydėti ar netgi nešti mirusįjį į pomirtinį pasaulį. II ir III tipai, kur laidotos tik arklių kūno dalys, yra ritualiniai aukojimai. Arkliai, kaip matyti, jau negalėjo nešti mirusiojo į pomirtinį pasaulį. IV tipas atsirado dėl draudimų priėmus krikščionybę. Draudimas laidoti arklius kartu su žmonėmis buvo,,apeitas“, t. y. gyvulys pakeistas simboliniais elemen­tais – kamanų dalimis ir pjautuvu.

Abstract licence: CC BY

A person counts once a day per paper. We keep no cookie and no address: a reader is a hash that changes every day. Any month under five reads shows no number.